Day 32

Tokiais savaitgaliais pasijaučiu tokia šeimos dalimi, kaip nepasijutau per 5 mėnesius gyvenimo pas pižonus, kurie turi viską, bet ne laisvę neapsimetinėti vieni prieš kitus, laisvę nuo statuso įpareigojimų, nesusvetimėjimą su savo buities darbais, laiko gaminti sveikai, (įrašyti)...

Day 33

Su tamburinu šokti jau moku, tai šįkart su sirgalės konkolais plaiksčiausi iki ryto. Taip ir būna, kai su trijų vaikų motinom iš katalonų kursų susidedi.

Day 34

Nori nenori tenka keliauti į mėgstamiausios virtuvės šalį, nes vestuvės yra vestuvės.

Day 35

Pirmasis lagaminas sukrautas. Nuostabu, kiek visokių daiktų ir maistų yra palikę kambariokai. O dar ir lietuviškų kruopų nuo Kalėdų turiu. Bedarbė ir benamė, bet kokia turtinga!

Day 36

Kitas pajamų šaltinis balandžio horizonte - stiuardesės(?) darbas Barselonos uoste. Paskambins tik kai manęs prisireiks, tad vis dar lieka rūpestis susirasti kažką reguliaraus, bet uosto aplinka, o ypač geru oru man patinka labai. Apmokymai - kovo 6d.

Day 37

Kaip tik pokalbio dėl darbo išvakarės, taip ir rokenrolo diskoteka iki penkių ryto.

Day 38

Paskutinė diena su paskutine kambarioke. Nejauku likti vienai tokiuose dideliuose namuose, bet kad išvykus Bruno, tvarkytojų ir netvarkingųjų balansas nusviro per daug į pastarųjų pusę. O ir pasikartojančios istorijos, kad ir kokios pikantiškos bebūtų, su laiku intriguoja vis mažiau..

Day 39

Tiesą pasakius, apėmė jausena, kad visa, kas Barselonoje geriausia - jau išragavau.. tad ir entuziazmas ieškotis darbo išgaravo. Bet (iš)gyventi tai norisi (tyčia nenaudoju žodelio "reikia").

Day 40

Man patinka mano namas.

Day 41

Grįžti vidury nakties ir randi.

Day 42

Man atrodo, kad trumpi darbo interviu nieko gero nežada. Tai vat šitos ypatingai ekologiškos duonos turbūt nepardavinėsiu: http://www.barcelonareykjavik.com/index.php?id=1

Day 43

Įgijau antrą anglų kalbos, o trečią iš viso privačią mokinę. Ši rolė man labai patinka. Manau, kad man sekasi išaiškinti žaismingai ir taip, kad galvelėje užsiliktų. Su vaikiukais, o ypač jų gauja yra sunkiau, nes prisideda tokios užduotys, kaip, pavyzdžiui, drausminimas. Bet šįsyk jie manęs pasigailėjo ir po pamokėlės net neskaudėjo gerklės. Namie trūksta Bruno. Nors dviese dabar skvotinam net penkis kambarius, bet miegam vienam ir tam pačiam, nes šilčiausias.

Day 44

Jau buvau pamiršusi tuos sąžinės krebždesius atsakingo ryto išvakarėse. Bet mūsų buto vakarienių prie žvakių ir vyno organizatorius, wannabe pokštininkas ir šiaip globėjas Bruno išvažiuoja. O ir šiaip antradieniai yra šventi. Visai kaip karalienės diena, ketvirtus metus iš eilės.

Day 45

Reikalauji algos, o gauni tik.. draugystės pasiūlymą feisbuke.

Day 46

Po penkių mėnesių akistatos su gyvenimo pagaliau įgijau sveikatos draudimą. Ir dar pamačiau savo pankroko legendos (žr. kažkur http://surimteti.blogspot.com/) dar legendiškesnį tėtį.

Day 47

Draugė iš spintos man ištraukė dešimt metų gulėjusią kariškio striukę šiems atšiauriems orams, tai pagaliau galiu drąsiai siūlytis į pardavėjas vintažo parduotuvėj.

Day 48

Jei negali prarasti to, ko dar neturi, tai reiškia, kad galiu ramia(?) sąžine pirkti lėktuvo bilietus trumpoms atostogoms.

Day 49

Savaime aišku, ką reiškia pajamų nebuvimas. Bet man tai dar ir kaltės jausmas kiekvieną minutę, kai jų neiškau. Jei žinočiau, kaip, tai sekantį blogą rašyčiau apie savęs pamylimą.

Day 50

Pavaduoti anglų mokytojų mazgių mokyklėlėje kol kas nebereikės, tačiau susiradau lietuvių kalbos mokinį. Tiesa, mes jau seniai pažįstami, tad užsiprašyti daugiau, nei 8 euriukų neišdrįsau. (Apklausos klausimas - tik dėl vaizdo..)

Day 51

Pravedžiau savo pirmas anglų kalbos pamokas trimečiams ir keturmečiams. 15 kartų labiau išsekina, nei pagalba su namų darbais, bet, deja, 15kart daugiau nemoka..